2021-01-15 | Vairuotojų istorijos
Šiuo karantino periodu leidžiama dirbti taksi vairuotojams. Tai viena iš profesijų be kurios sunku apsieiti net medikams. Džiaugiamės, kad Vilniaus Miesto Savivaldybė pasitiki mumis ir bendradarbiauja – būtent Etransport 1424 vairuotojai veža medicinos darbuotojus į darbą mobiliuose patikros punktuose arba poliklinikose. Stengiamės, kad darbo kokybė būtų aukščiausio lygio. Žinoma, pasitaiko keleivių, kurie bando keliauti tarp savivaldybių net ir šiuo periodu. Suprantame, kai kurie turi pateisinamų priežasčių, tad mūsų vairuotojai neklausinėdami dirba ir veža. Žemiau pateikta šio šventinio periodo istorija dalinasi vairuotoja Laura:
Jau kelis metus dirbu su Etransport platforma ir vis pasitaiko, kad tenka vežti žmones į kitus miestus. Labai mėgstu prasiblaškyti, pakeisti aplinka. Vairuoti man – romantika, nors daug kas nesupranta manęs ir sako, kad toks darbas ne moterims. Nesuprantu, kodėl žmonėms tai kliūna, bet aš jaučiuosi puikiai ir man labai patinka. Taip pat nepavadinčiau šio darbo pavojingu, nes turime ir SOS mygtuką į kurį greitai atreaguoja kolegos.
Ir štai dirbau kaip visada, nuo ankstyvo ryto iki maždaug popietės. Iškrito užsakymas nuvežti iš Šeškinės į Širvintas. O tai džiugu – prasiblaškysiu ir bent pro langą pažiūrėsiu į gražius laukus. Karantino metu draudžiama palikti savivaldybės ribas, bet kadangi aš dirbu, galiu tai daryti kai turiu užsakymą.
Į automobilį įsėdo maloni keleivė su pirkinių maišeliu. Pasveikino mane su šiomis nuostabiomis ir jaukiomis šventėmis ir patikino, kad tikrai važiuos į Širvintas. Žemėlapyje pažiūrėjau pro kur važiuoti ir pastebėjau, kad kaip tik artimiausias kelias net neturi patikros posto! Kaip keista. Na, bet kokiu atveju aš taksi vairuotoja, tad mane praleistų – nesijaudinau dėl to.
Su keleive plepėjau visą kelią. Mes bendraamžės ir augome gretimuose rajonuose, tad radome bendros kalbos. Žinoma, paplepėjome ir apie kvepalus, kadangi keleivė kvapas man patiko ir pati norėčiau nusipirkti tokių kvepalų. Išties, Širvintos nėra labai toli, o taip beplepant kelionė atrodė dar trumpesnė.
Nusukome nuo autostrados ir jau mačiau horizonte mirksinčias lemputes. Na, suprantama – juk reikia atlikti patikrą ir įsitikinti, kad keleivė turi teisę patekti į miestą. Privažiavus ir sustojus, policijos pareigūnas iš pradžių pasiteiravo manęs ar yra užsakymas, o patvirtinus, toliau jau kreipėsi į keleivę. “Kokiu tikslu važiuojate?” – paklausė pareigūnas. Keleivė tylėjo kokias 10 sekundžių ir žiūrėjo. Pareigūnas klausimą pakartojo, o tada keleivė atsakė “į svečius”. Negaliu pasakyti ar labiau nustebau aš, ar pareigūnas. Savaime suprantama, mūsų nepraleido ir teko apsisukti.
Na, tokio dalyko aš nesitikėjau. Taisyklės visiems žinomos – keista, kad neturint teisės vykti į miestą vis tiek bandoma prasmukti. Keleivė paprašė pabandyti kitą įvažiavimą. Aš pasakiau, kad galime pabandyti, bet jei matysiu iš tolo patikros postą, tikrai neketinu vėl bandyti, kadangi per raciją galėjo būti perduota informacija ir kas ten žino ar ir aš negaučiau baudos. Na, bet bandome. Ir ką mes matome? Taip, pareigūnus. Sustojau kokių 600 metrų atstumu ir pasakiau, kad arba vykstam atgal į Vilnių, arba galiu paleisti čia.
Būtumėte jūs matę tą vaizdą kaip ta dama su kailinukais ir pirkinių maišeliu bando klampoti per purvyną… Įvertinusi aplinką, ji nusprendė, kad per purvyną pasiekusi mišką, ji sugebės apeit patikros postą ir pakliūt į miestą. Nežinau kaip baigėsi jos kelionė ir ar pavyko jai tikslą pasiekt – man svarbiausia, kad gavau pinigų už kelionę. Su džiaugsmu apsisukau ir vykau atgal į Vilnių pritariamai dainuodama per radiją grojančiai dainai.
2020-12-11 | Vairuotojų istorijos
Etransport platformoje keleiviai gali užsisakyti automobilio parvairavimo paslaugą. Tai puikus sprendimas išgėrus ir nenorint gaišti laiko vykstant kitą dieną pasiimti automobilio. Vairuotojas atsisėda už keleivio automobilio vairo, parvairuoja jį su pačiu keleiviu kur reikia ir tada pats išsikvietęs per dispečerinę taksi, grįžta iki savo automobilio. Pati paslauga, žinoma, brangesnė nei kelionė taksi automobiliu, tad vairuotojams tenka pavairuoti brangesnių ir įdomesnių automobilių. Kolega Kęstutis pasakoja apie vieną tokį nuotykį:
Šeštadienis, vėlyvas vakaras. Oplia! Įkrito automobilio parvairavimo paslauga iš Antakalnio į Fabijoniškes. Mėgstu tokią pramogą. Atvykau prie nuosavų namų kvartalo. Jau matau, kad už tvoros slepiasi baltas, naujo modelio Toyota Land Cruiser visureigis. Oi bus smagu, pagalvojau sau.
Išėjo iš namo dama su gražiu paltuku. Net neatrodė, kad būtų išgėrusi alkoholio. Sako “pasivažinėsime šiąnakt”. Įlipau į džipą, prietaisų skydelyje pamačiau, kad automobilis kone naujas – pravažiavęs vos kelis tūkstančius kilometrų. Man išlipusiam iš Opel Zafiros tai buvo smagus potyris. Kas nevairavo naujo automobilio, nesupras to kvapo – naujo automobilio kvapo.
Iš pradžių nuvykome iki Amatininkų užeigos – ten dama susitiko su draugėmis ir kokias 4 valandas ūliavojo. Kartais grįždavo iki automobilio, paduodavo grynųjų, kad man užtektų ir parūkiusi vėl eidavo pas drauges. Išsikrovė mano mobilusis ir nebeturėjau ką veikt. Žiūrinėjau pro langą į besilinksminančius žmones. Bet galų gale dama grįžo su draugėmis ir sako “važiuojam”. Su džiaugsmu užvedžiau automobilį ir paklausiau kur. Atsakymas “iki Salento” nenudžiugino, nes tai vos keli šimtai metrų. Tai ir prie Salento pastovėjau kelias valandas. Jau ir kūnas prie naujų sėdynių prisitaikė.
Jau pradėjo švisti – visą naktį aš su tuo Land Cruiseriu. Salento amžinai nedirba, bet teko laukt kol jį uždarys ir galėsime važiuoti toliau. Ir ta akimirka išaušo. Kai jau maniau, kad vyksime iki galutinio tikslo, paaiškėjo, kad pakeliui dar reikia ir į McDonaldą sustot, ir į Casino. Išsigandau, kad ne naktis užsibaigia, o diena tik prasideda. Taip praėjo dar kelios valandos. Ir tada prisiminė dama, kad reikia aplankyti draugę Fabijoniškėse (toks ir buvo pradinis tikslas).
Ir ką jūs galvojat? Dama paprašė, kad apsimesčiau jos vaikinu. Sakau “baikit, nepatikės gi”. “Viskas bus gerai”. Aplankėme damos draugės namus – susipažinau ir su ja, ir su vyru. Draugės nuėjo į virtuvę plepėt, o aš su jos vyru sėdėjau erdvioje svetainėje ir žiūrėjome televizorių. Pokalbis nesirišo, galiu pasakyt tiek. Taip praėjo viena valanda, kuri atrodė ilgiausia valanda mano gyvenime. Galiausiai neištvėręs, pasakiau, kad man jau metas. Išsikviečiau taksi ir išvažiavau.
Na, galiu pasakyt, kad visureigis man patiko. Stabilus, patogus, komforto apsčiai, tikrai gera garso izoliacija. Rekomenduoju.
2020-12-02 | Vairuotojų istorijos
Kiekvienas taksi vairuotojas turi ką papasakot apie keistus keleivius. Ypač kartais keisti būna važiuojantys iš vieno miesto į kitą. Dažnai tokios kelionės vyksta dėl neeilinių situacijų, kadangi įprastai žmonės renkasi pigesnius ir nepatogesnius tarpmiestinius autobusus. Viena istorija pasidalinti nutarė vairuotojas Kristupas:
Stovėjau viename iš truputį tolimesnių mikrorajonų. Gal prieš 10 minučių buvau paleidęs keleivius ir svarsčiau ar važiuoti atgal į centrą, ar pasilikti ir išbandyti savo tos dienos fortūną. Ir fortūna pas mane atėjo. Priėmiau už 300 metrų esantį užsakymą ir matau galutinį tikslą – miestą esantį už 150km. Mėnesio vidurys, savaitės vidurys, dienos vidurys. Nu kurių galų kažkas pasiryžęs mokėti tokius pinigus kai iki to miesto galima nuvykti autobusu ir net traukiniu?
Susidėliojau mintyse planą: ateis, paklausiu ar turi pinigų ir jei sakys “sumokėsiu nuvykęs”, kelionės atsisakysiu. Atėjo mergina. Normaliai apsirengus, normaliai atrodanti. Bet išgirdau “mama sumokės kelionės pabaigoje”. Nu ir ką dabar daryt? Kaip ir buvau susidėliojęs planą, bet tikrai tvarkinga keleivė. Tebūnie, rizikuojam.
Pirmyn į kelią. Važiuojam, muzika tyliai groja, mergina nelabai linkusi bendrauti, tad aš ir nekalbinu. Retkarčiais ji kalba telefonu ir nugirstu kelias frazes. “Man ten nepatinka; aš tikrai ten nebūsiu; važiuoju namo”. Balse jaučiamas susierzinimas. Pasiekus pusiaukelę pamatau ištiestą ranką su telefonu – “mano mama nori su Jumis pakalbėti”. Priimu telefoną, pridedu prie ausies ir išgirstu spiegiantį balsą su riksmais ir epitetais nukreiptais į mane… “Ką jūs darote? Kur jūs ją vežate? Ji pabėgo iš psichiatrinės ligoninės, jos ieško policija. Jūs dabar už tai atsakingas”. Bandau įsiterpti, bet nesėkmingai – moteris isteriškai klykia ir liepia kuo greičiau apsisukt ir vežt atgal. Taip pat sako, kad nieks man jokių pinigų nesumokės, kadangi aš “naudojuos nesveika mergaite”. Ragelį merginos mama numeta.
Ok, reik minutės, kad suprasčiau kas vyksta. Mergina patvirtina, kad ji pilnametė. Na, bent jau tiek. Taip pat nėra jokių nesveikumą išduodančių detalių – adekvati, kultūringa, maloni mergina be išsiskiriančių fizinių bruožų. Po pokalbio su jos mama man kyla mintis, kad greičiau jau jos mama turi psichinių sutrikimų. Nusprendžiu nuvežti į galutinį tikslą. Bevežant vis dar bandau susiskambint ir pabandyt komunikuoti su merginos mama. Bandau pasiūlyti mintį, kad nuvešiu iki tikslo, bet jei prireiks, nepaėmęs papildomo mokesčio nuvešiu atgal į gydymo įstaigą. Mama komunikuoti neketina ir visiškai nepavyksta susikalbėti kaip su suaugusiu žmogumi.
Važiuoju su mintimi, kad kelionė turbūt liks neapmokėta. Mergina sutinka net ir į policiją nuvykt. Jau pasiekus tikslą ir mamai atsisakius net prieit prie automobilio, topteli mintis paklaust ar mergina turi elektroninę bankininkystę telefone ir ar pavyktų pervest pinigus naudojantis jos pagalba. Ir žinote ką? Pavyko. Man sumokėjo ir dar sutarėm, kad nemokamai nuvešiu ją iki senelės namų esančių už 10km. Mergina patvirtina, kad tikrai buvo psichiatrinėje ligoninėje ir tikrai iš jos išėjo. Bet juk tai nereiškia, kad ji kažkuo prastesnė, neadekvati ar negebanti bendrauti, tad, mieli kolegos, neišsigąskite pakliuvę į panašią situaciją.
2020-11-24 | Vairuotojų istorijos
Taksi vairuotojo darbas kupinas netikėtumų ir neeilinių situaciją. Ne visos situacijos gražios, būna įvairių. Bet labai džiugina, kai turime gerai nuteikiantį ir džiuginantį pasakojimą. Kai kas gal pamiršta, bet šis darbas nėra vien nuvažiavimas iš taško A į tašką B. Dauguma sutiks, kad barmenus ar kunigus galima vadinti ir psichologais dėl jų darbo ypatybių. Bet šį epitetą nevengiama prikabinti ir taksi vairuotojui. Geri socialiniai įgūdžiai, gebėjimas išklausyti arba tiesiog tyliai pabūti su žmogumi niekada nepamaišo šiame darbe. Kartais ir nudžiugina mažos smulkmenos.
Šį kartą turime mūsų vairuotojo Eugenijaus pasakojimą, kuris, tikimės, privers nusišypsoti:
Dirbau kaip visada – šeštadienio vakaras, po ranka kavos iš degalinės puodelis. Priėmiau eilinį užsakymą iš Žirmūnų gatvės. Atvykau ir matau du vyriškius – gerai nusiteikę, su šypsenomis veide, galbūt ir ko nors išgėrę, kad tos šypsenos būtų kiek platesnės. Su pagalba, vienas vyriškis įsėdo. Iškart man įdavė 10eur ir liepė kelionės pabaigoje nepamiršti įduoti grąžos. Viskas tvarkoje! Tikrai neketinu apgauti ar kažkaip nesąžiningai pasipelnyti. Trumpiausiu keliu nuvešiu ir laiko negaišdamas, dirbsiu toliau.
Su manim važiuoja kokių 55 metų metų žilabarzdis – pozityvus, gerai nusiteikęs ir labai šnekus. Šneka šneka ir tiesiog spinduliuoja gera nuotaika. Net ne nuotaika, o gera energija! Pasakoja vyrukas apie tai kaip aplankė savo tetą gimtadienio progą ir su tetos vyru truputį išgėrė, tad tenka kviesti taksi norint saugiai grįžti namo. Išties, labai dažna situacija ir džiugu, kad žmonės pasirenka saugų grįžimą namo naudodamiesi mano paslaugomis.
Staiga čiupo jis mano ranką ir padėjo sau ant galvos. Labai neįprasta, galiu pastebėti… Nėra man taip buvę. Su neprognozuojamais keleiviais stengiuosi elgtis ramiai ir neiššaukti konflikto. “Ar jauti?” klausia jis manęs. Na, jaučiu. Velniai žino koks ten guzas. “Čia kito žmogaus kaulas. Mane prieš 20 metų žmona jau iš morgo ištraukė”. Aš išsižiojęs spoksau. Iš nuostabos, kad tryniau nepažįstamo žmogaus galvą ir iš istorijos.
Važiuojam toliau. Jo darbingumas, žinoma, mažas. Ir su atmintimi prastokai. Beveik tais pačiais žodžiais nutikimą papasakojo ir po 10 minučių. Tik jau galvos nebetryniau. Bet pozityvo kiek! “Aš kasdien save turiu motyvuot, neįsivaizduoji kaip stipriai, bet užtat esu laimingiausias žmogus pasaulyje” sako jis besišypsodamas. Sunkiai sukasi, darbo neturi, bet užtat prie namo augina vynuoges ir graikinius riešutus. “Visai neturiu pinigų, bet mano tetos gimtadienis, tai va ir nuvažiavau ten iš kur mane paėmei. Pasiėmiau vynuogių, riešutų – vis šis tas”. Aišku, dar būtinai turėjo būt paliesta moterų tema: “va jau ko, bet moterų suprasti neįmanoma”. Aš tik linktelėjau ir pridūriau, kad tai tiesa, bet tuo pačiu ir labai norisi jas suprast.
“Užeik, duosiu tau vynuogių ir riešutų”. Na čia labai netikėtas toks pasiūlymas, net nežinau kaip ir reaguot. Nedrąsiai žingsniais nuseku iki trobos. Užeinam… Lovoj guli ir televizorių žiūri jo žmona, praeinam pro ją į virtuvę. Neatsimenu, kada paskutinį kartą taip nejaukiai jaučiausi. Krauna į maišelį man tas vynuoges, tarpduryje pasirodo žmona apsirengusi chalatu. “Čia kas, atvirų durų dienos?” ir kone trepsi kojele. “Šis jaunuolis mane atvežė! Noriu atsidėkoti”. O aš akimis ieškau pro kurį langą šokt, jei kočėlai ir keptuvės skraidyt pradėtų. Bet pavojaus signalas nurimo ir pavyko pasprukti sveikam. Sėdau į savo mašiną ir nudūmiau.
