Šiuo karantino periodu leidžiama dirbti taksi vairuotojams. Tai viena iš profesijų be kurios sunku apsieiti net medikams. Džiaugiamės, kad Vilniaus Miesto Savivaldybė pasitiki mumis ir bendradarbiauja – būtent Etransport 1424 vairuotojai veža medicinos darbuotojus į darbą mobiliuose patikros punktuose arba poliklinikose. Stengiamės, kad darbo kokybė būtų aukščiausio lygio. Žinoma, pasitaiko keleivių, kurie bando keliauti tarp savivaldybių net ir šiuo periodu. Suprantame, kai kurie turi pateisinamų priežasčių, tad mūsų vairuotojai neklausinėdami dirba ir veža. Žemiau pateikta šio šventinio periodo istorija dalinasi vairuotoja Laura:
Jau kelis metus dirbu su Etransport platforma ir vis pasitaiko, kad tenka vežti žmones į kitus miestus. Labai mėgstu prasiblaškyti, pakeisti aplinka. Vairuoti man – romantika, nors daug kas nesupranta manęs ir sako, kad toks darbas ne moterims. Nesuprantu, kodėl žmonėms tai kliūna, bet aš jaučiuosi puikiai ir man labai patinka. Taip pat nepavadinčiau šio darbo pavojingu, nes turime ir SOS mygtuką į kurį greitai atreaguoja kolegos.
Ir štai dirbau kaip visada, nuo ankstyvo ryto iki maždaug popietės. Iškrito užsakymas nuvežti iš Šeškinės į Širvintas. O tai džiugu – prasiblaškysiu ir bent pro langą pažiūrėsiu į gražius laukus. Karantino metu draudžiama palikti savivaldybės ribas, bet kadangi aš dirbu, galiu tai daryti kai turiu užsakymą.
Į automobilį įsėdo maloni keleivė su pirkinių maišeliu. Pasveikino mane su šiomis nuostabiomis ir jaukiomis šventėmis ir patikino, kad tikrai važiuos į Širvintas. Žemėlapyje pažiūrėjau pro kur važiuoti ir pastebėjau, kad kaip tik artimiausias kelias net neturi patikros posto! Kaip keista. Na, bet kokiu atveju aš taksi vairuotoja, tad mane praleistų – nesijaudinau dėl to.
Su keleive plepėjau visą kelią. Mes bendraamžės ir augome gretimuose rajonuose, tad radome bendros kalbos. Žinoma, paplepėjome ir apie kvepalus, kadangi keleivė kvapas man patiko ir pati norėčiau nusipirkti tokių kvepalų. Išties, Širvintos nėra labai toli, o taip beplepant kelionė atrodė dar trumpesnė.
Nusukome nuo autostrados ir jau mačiau horizonte mirksinčias lemputes. Na, suprantama – juk reikia atlikti patikrą ir įsitikinti, kad keleivė turi teisę patekti į miestą. Privažiavus ir sustojus, policijos pareigūnas iš pradžių pasiteiravo manęs ar yra užsakymas, o patvirtinus, toliau jau kreipėsi į keleivę. “Kokiu tikslu važiuojate?” – paklausė pareigūnas. Keleivė tylėjo kokias 10 sekundžių ir žiūrėjo. Pareigūnas klausimą pakartojo, o tada keleivė atsakė “į svečius”. Negaliu pasakyti ar labiau nustebau aš, ar pareigūnas. Savaime suprantama, mūsų nepraleido ir teko apsisukti.
Na, tokio dalyko aš nesitikėjau. Taisyklės visiems žinomos – keista, kad neturint teisės vykti į miestą vis tiek bandoma prasmukti. Keleivė paprašė pabandyti kitą įvažiavimą. Aš pasakiau, kad galime pabandyti, bet jei matysiu iš tolo patikros postą, tikrai neketinu vėl bandyti, kadangi per raciją galėjo būti perduota informacija ir kas ten žino ar ir aš negaučiau baudos. Na, bet bandome. Ir ką mes matome? Taip, pareigūnus. Sustojau kokių 600 metrų atstumu ir pasakiau, kad arba vykstam atgal į Vilnių, arba galiu paleisti čia.
Būtumėte jūs matę tą vaizdą kaip ta dama su kailinukais ir pirkinių maišeliu bando klampoti per purvyną… Įvertinusi aplinką, ji nusprendė, kad per purvyną pasiekusi mišką, ji sugebės apeit patikros postą ir pakliūt į miestą. Nežinau kaip baigėsi jos kelionė ir ar pavyko jai tikslą pasiekt – man svarbiausia, kad gavau pinigų už kelionę. Su džiaugsmu apsisukau ir vykau atgal į Vilnių pritariamai dainuodama per radiją grojančiai dainai.
Dažniausiai užduodami klausimai:
