Taksi vairuotojo darbas kupinas netikėtumų ir neeilinių situaciją. Ne visos situacijos gražios, būna įvairių. Bet labai džiugina, kai turime gerai nuteikiantį ir džiuginantį pasakojimą. Kai kas gal pamiršta, bet šis darbas nėra vien nuvažiavimas iš taško A į tašką B. Dauguma sutiks, kad barmenus ar kunigus galima vadinti ir psichologais dėl jų darbo ypatybių. Bet šį epitetą nevengiama prikabinti ir taksi vairuotojui. Geri socialiniai įgūdžiai, gebėjimas išklausyti arba tiesiog tyliai pabūti su žmogumi niekada nepamaišo šiame darbe. Kartais ir nudžiugina mažos smulkmenos.

Šį kartą turime mūsų vairuotojo Eugenijaus pasakojimą, kuris, tikimės, privers nusišypsoti:

Dirbau kaip visada – šeštadienio vakaras, po ranka kavos iš degalinės puodelis. Priėmiau eilinį užsakymą iš Žirmūnų gatvės. Atvykau ir matau du vyriškius – gerai nusiteikę, su šypsenomis veide, galbūt ir ko nors išgėrę, kad tos šypsenos būtų kiek platesnės. Su pagalba, vienas vyriškis įsėdo. Iškart man įdavė 10eur ir liepė kelionės pabaigoje nepamiršti įduoti grąžos. Viskas tvarkoje! Tikrai neketinu apgauti ar kažkaip nesąžiningai pasipelnyti. Trumpiausiu keliu nuvešiu ir laiko negaišdamas, dirbsiu toliau.

Su manim važiuoja kokių 55 metų metų žilabarzdis – pozityvus, gerai nusiteikęs ir labai šnekus. Šneka šneka ir tiesiog spinduliuoja gera nuotaika. Net ne nuotaika, o gera energija! Pasakoja vyrukas apie tai kaip aplankė savo tetą gimtadienio progą ir su tetos vyru truputį išgėrė, tad tenka kviesti taksi norint saugiai grįžti namo. Išties, labai dažna situacija ir džiugu, kad žmonės pasirenka saugų grįžimą namo naudodamiesi mano paslaugomis.

Staiga čiupo jis mano ranką ir padėjo sau ant galvos. Labai neįprasta, galiu pastebėti… Nėra man taip buvę. Su neprognozuojamais keleiviais stengiuosi elgtis ramiai ir neiššaukti konflikto. “Ar jauti?” klausia jis manęs. Na, jaučiu. Velniai žino koks ten guzas. “Čia kito žmogaus kaulas. Mane prieš 20 metų žmona jau iš morgo ištraukė”. Aš išsižiojęs spoksau. Iš nuostabos, kad tryniau nepažįstamo žmogaus galvą ir iš istorijos.

Važiuojam toliau. Jo darbingumas, žinoma, mažas. Ir su atmintimi prastokai. Beveik tais pačiais žodžiais nutikimą papasakojo ir po 10 minučių. Tik jau galvos nebetryniau. Bet pozityvo kiek! “Aš kasdien save turiu motyvuot, neįsivaizduoji kaip stipriai, bet užtat esu laimingiausias žmogus pasaulyje” sako jis besišypsodamas. Sunkiai sukasi, darbo neturi, bet užtat prie namo augina vynuoges ir graikinius riešutus. “Visai neturiu pinigų, bet mano tetos gimtadienis, tai va ir nuvažiavau ten iš kur mane paėmei. Pasiėmiau vynuogių, riešutų – vis šis tas”. Aišku, dar būtinai turėjo būt paliesta moterų tema: “va jau ko, bet moterų suprasti neįmanoma”. Aš tik linktelėjau ir pridūriau, kad tai tiesa, bet tuo pačiu ir labai norisi jas suprast.

“Užeik, duosiu tau vynuogių ir riešutų”. Na čia labai netikėtas toks pasiūlymas, net nežinau kaip ir reaguot. Nedrąsiai žingsniais nuseku iki trobos. Užeinam… Lovoj guli ir televizorių žiūri jo žmona, praeinam pro ją į virtuvę. Neatsimenu, kada paskutinį kartą taip nejaukiai jaučiausi. Krauna į maišelį man tas vynuoges, tarpduryje pasirodo žmona apsirengusi chalatu. “Čia kas, atvirų durų dienos?” ir kone trepsi kojele. “Šis jaunuolis mane atvežė! Noriu atsidėkoti”. O aš akimis ieškau pro kurį langą šokt, jei kočėlai ir keptuvės skraidyt pradėtų. Bet pavojaus signalas nurimo ir pavyko pasprukti sveikam. Sėdau į savo mašiną ir nudūmiau.

Įrašu galite pasidalinti per socialinius tinklus